Alpakų ir lamų skrandžio opaligė

Tai gana dažnai pasitaikantis virškinimo sistemos sutrikimas, kuris dažniausiai nustatomas skrodimo metu. Opos dažniausiai atsiranda C3 kameroje, tačiau gali susiformuoti ir kitose kamerose. Nors tiksli atsiradimo priežastis nėra žinoma, tačiau įtakos opų atsiradimui turi stresas, netinkamas šėrimas, gretutinės ligos, aplinkos pasikeitimas, socialinio statuso pasikeitimas bandoje.

Kamelidų skrandis sudarytas iš trijų kamerų (C1–C3) ir turi tam tikrų funkcinių panašumų į tikrų atrajotojų virškinimo sistemą, kuri sudaryta iš keturių skrandžių, tačiau anatomiškai yra skirtumų. Skirtingai nuo galvijų ir avių, C1 ir C2 gleivinėje nėra papilių, tačiau visuose trijuose skyriuose (kamerose) yra liaukos. Opų atsiradimas ypač dažnas C3 kameroje, tačiau gali būti stebimas ir C1 ir C2. Labiausiai ir dažniausia yra pažeidžiama C3 kameros liaukinė dalis, kurioje išskiriama skrandžio rūgštis.

1 Pav. Alpakų skrandis (kameros). A – C1, B – C2, C – C3.

Stresas, kurio metu padidėja kortizolio gamyba, skrandžio rūgšties ir pepsino kiekis, sumažėja prostaglandino E gamyba – pagrindinė opaligės priežastis. Tačiau galimos ir kitos priežastys, kaip nesteroidinių vaistų nuo skausmo ir uždegimo (NVNU) naudojimas, netinkamas šėrimas, acidozė, sumažėjęs pašaro suvartojimas, skrandžio atonija.  Kad šėrimas turi įtakos gali patvirtinti ir faktas kad Pietų Amerikoje auginamos alpakos rečiau serga skrandžio opalige, kadangi jų šėrimui naudojamas labai mažas grūdinių kultūrų kiekis, jos ganomos skurdesnėse ganyklose. Taip pat skrandžio rūgštingumo padidėjimas, refliuksas, žarnų nepraeinamumas, uremija, viršinamojo trakto navikai, gretutinės ligos skatina opų formavimąsi.

Skrandžio opalige sergančių gyvūnų hematologiniai pakitimai yra nespecifiniai, gali pasireikšti anemija, bet tai gali būti ir kitų ligų pasekmė. Nors daugumos alpakų, sergančių skrandžio opalige, kraujo rodikliai vidutiniškai yra normos ribose, tačiau kai kurios reikšmės yra mažesnės (hematokritas, hemoglobinas, leukocitai, limfocitai, segmentuoti neutrofilai, eozinofilai, monocitai). Nors uždegiminių procesų metu dažnai nustatomas padidėjęs leukocitų kiekis, skrandžio opalige sergančių gyvūnų leukocitų kiekis dažnai nustatomas žemiau normos ribų. Atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad 40 % alpakų, sergančių skrandžio opalige, leukocitų kiekis buvo mažesnis, lyginant su normos ribomis. Be hematologinių tyrimų, slapto kraujo išmatose tyrimas gali padėti diagnozuoti kraujuojančią skrandžio opą. Kitas galimas skrandžio opų diagnostikos metodas – C1 kameros turinio pH nustatymas. Diagnostinė laparotomija taikoma tik kaip paskutinė priemonė, patvirtinti diagnozę.

Jei įtariama ar diagnozuojama skrandžio opaligė, gydymui skiriami protonų siurblio inhibitoriai, siekiant padidinti C3 kameros pH. Vienas iš galimų gydymui skiriamų preparatų yra omeprazolis, tačiau vartojant šį vaistą peroraliniu būdu suaugusiems kamelidams, jis nepakankamai gerai absorbuojamas, todėl dažnai gydymas būna neveiksmingas. Tuo tikslu gydymui rekomenduojama naudoti pantoprazolį, Vaistas skiriamas į veną, arba dvigubai didesnėmis dozėmis – po oda. Jau viena šio vaisto injekcija padidina pH kiekį praėjus 6 val. H2 receptorių antagonistai, tokie kaip cimetidinas ir ranitidinas, naudojami žmonių skrandžio opaligės gydymui, netinka skrandžio opalige sergantiems kamelidams gydyti.

Siekiant išvengti skrandžio opų atsiradimo rekomenduojama kiek įmanoma apsaugoti gyvūną nuo nereikalingo streso.  Taip pat reguliariai stebėti ir tikrinti alpakų, lamų įmitimą, akių gleivinių spalvą, kad ligos simptomai būtų nustatyti ankstyvoje stadijoje.